Šliužo dislokacijos kontekste „drugeliai pilve“ nieko gero nežada. Nors tai nėra vienas dažniausių pieninių karvių susirgimų, tačiau jo ekonominis svoris didžiulis. Veterinarijos gydytoja Anna Lena Lindau atskleidžia rizikos faktorius, veiksmingus gydymo metodus ir profilaktines priemones. Till Masthoff iš BRS paaiškina, kokią įtaką medžiagų apykaitos ligų dažnumui turi veisimas.

Šliužo dislokacija yra vienas iš susirgimų, kurie dažniau pasitaiko pereinamojo periodo ir ankstyvos laktacijos metu. Vokietijoje šis susirgimas nustatomas tik 2-8 proc. visų pieninių karvių, tačiau dėl chirurginio gydymo, prarasto pieno ir galimų gretutinių ligų ar net gyvulio mirties, ekonomiškai jis labai reikšmingas. Jei susirgimas atpažįstamas ir gydomas anksti, neigiamos pasekmės gyvuliui ir piniginei ne tokios skausmingos.

Kokios priežastys? Šliužo dislokaciją sukelia dujų užsilaikymas šliuže kartu su sutrikusiu šliužo sienelės judėjimu. Kaupiantis dujoms, šliužas išsipučia, o dėl suprastėjusios motorikos nevapyksta šių dujų transportuoti toliau. Vienos šliužo dislokacijos priežasties nėra, tačiau yra žinomi keli rizikos faktoriai.

  • Šėrimas: Jei racione daug koncentruotų pašarų ir/arba mažai struktūrinės žalios ląstelienos, susidaro daugiau trumposios grandinės riebalų rūgščių, stabdančių šliužo motoriką. Galimai vyksta antrinė fermentacija, dar labiau pripildanti šliužą dujomis.
  • Ankstesnės ligos: Ypač parezės, ketozės ir nuovalų užsilaikymo atveju karvė suėda mažiau pašarų, o jos kūne išsiskiria daugiau šliužo motoriką stabdančių toksinų. Esant parezei, kalcio trūkumas „užmigdo“ šliužo raumenis.
  • Nėštumas/pereinamasis periodas: Nėštumo metu gimdai reikia papildomos vietos, o nestipriai prisitvirtinęs šliužas lengvai gali būti nustumtas kairėn po didžiuoju prieskrandžiu. Po veršiavimosi pilvo ertmėje atsilaisvina daug vietos, tad didysis prieskrandis nusmunka ir „įkalina“ šliužą kairėje kūno pusėje. Atsidūręs nefiziologinėje padėtyje šliužas nebegali visiškai išsituštinti, jame kaupiasi dujos, šliužas stumia kairiąją pilvo sienelę aukštyn.
  • Genetika: Įvairių tyrimų metu nustatytas tam tikrų veislių ir karvių šeimų polinkis į šliužo dislokaciją. Pagal vit vertinimus, šliužo dislokacijos paveldimumas siekia 3 proc.

Šliužo dislokacijos simptomai ir pasekmės

Šliužo dislokaciją į kairę reikia kuo skubiau gydyti. Nors skirtingai nei šliužo dislokacija į dešinę su persisukimu, šliužo dislokacija į kairę nėra laikoma gyvybei pavojinga būsena, tačiau maisto transportavimas ir apskritai virškinimas tampa riboti. Tokiu būdu karvės greičiau pereina į stipresnį neigiamą energijos balansą nei paprastai tai nutinka laktacijos pradžioje ir tai ženkliai padidina ketozės riziką. Taip pat kyla kepenų pažeidimų dėl suriebėjusių kepenų grėsmė, nes siekiant atsverti energijos trūkumą, intensyviau mobilizuojami kūno riebalai. Ligai užsitęsus, prisideda dehidratacija ir kraujotakos problemos, nes suvartojamų skysčių transportavimas organizme taip pat nepakankamas. Dėl riboto praeinamumo, skrandžio turinys šliuže lieka ilgiau nei įprasta, taigi skrandžio rūgštys ilgiau veikia skrandžio gleivinę. Taip gali prasidėti gleivinės uždegimas arba atsirasti opos. Praktikoje paprastai į akis krenta sumažėjęs ar svyruojantis pašarų suvartojimas, staigus ar laipsniškas produktyvumo mažėjimas ir tamsios, gličios išmatos. Ekonominiu požiūriu šliužo dislokacija labai reikšmingas susirgimas. Skaičiuojant 305 dienų laktaciją, toks susirgimas reikštų nuo 7,5 iki 11 proc. pieno praradimą. Čia dar reikėtų pridėti gydymo kaštus ir galimas išlaidas dėl susijusių ligų. Skubus šliužo dislokacijos gydymas apsimoka visada, net ir šliužo dislokacijos į kairę atveju.

Diagnostika

Šliužo dislokaciją diagnozuoti reikia įgusti. Čia reikėtų paminėti, kad pasireiškus tokiems simptomams kaip pieno kiekio sumažėjimas, nenoras ėsti ar įdubusios akys, rekomenduojama kreiptis į veterinarijos gydytoją. Artėjant veršiavimosi laikui ypač padažnėja įvairios kilmės susirgimų, nes karvės imuninė sistema ir medžiagų apykaita smarkiai apkrautos. Kuo greičiau atpažįstami ir gydomi susirgimai, tuo geresnės prognozės gyvuliui. Šliužo dislokacija nėra išimtis, jai galioja ta pati nuostata. Kad būtų patvirtinti įtarimai ar kad būtų galima perduoti tikslią informaciją veterinarijos gydytojui, reiktų ir pačiam „pridėti ranką“.

Diagnostikai reikės stetoskopo, o kaip pagalbinių priemonių gali prisireikti žirklių ar atsuktuvo. Naudinga būtų kuo dažniau pasiklausyti sveikų karvių, kad būtų aišku, kokie pilvo ertmės garsai yra „normalūs“. Klausant sveiką karvę, turėtų girdėtis 1 ar 2 didžiojo prieskrandžio susitraukimai per minutę. Susitraukimų metu girdimas garsas turėtų būti panašus į stiprų skrandžio gurguliavimą. Tarp susitraukimų gali girdėtis tylesni ir nereguliarūs kliuksėjimo ar „urzgimo“ garsai. Prieskrandžio garsai turi girdėtis ties kairiąja alkiaduobe tiesiai už paskutinio šonkaulio ir toliau tarp šonkaulių pirmyn, maždaug ties karvės ūgio viduriu. Jei taip ir yra, šliužo dislokacija į kairę nėra tikėtina. Diagnozės užtvirtinimui reikia stetoskopu tikrinti aukščiau aprašytas vietas barbenant į pilvo sieną. Tai galima padaryti stipriai (!) spragtelint pirštais į pilvo sieną arba suskleistomis žirklių gelęžtėmis ar atsuktuvu lengvai pabeldžiant į pilvo sieną. Jei šliužas pasislinko į kairę, beldžiant girdisi aukštas, metališkas skambesys, panašiai kaip spragtelint į tuščią puodelį.

Gydymas

Šliužo dislokacija į kairę gydoma įvairiais chirurginiais metodais:

  • „Blind Stich“ ir „Toggle Suture“* metodai: Abu metodai greiti ir nebrangūs, tačiau kadangi proceso negalima kontoliuoti vizualiai, yra grėsmė pažeisti kitus organus, šliužą pritvirtinti ne optimalioje padėtyje (arba apskritai nepritvirtinti), sukelti pilvaplėvės uždegimus. Todėl abu metodai laikomi pasenusiais. Šių technikų taikymas per dažnai pridarė daugiau žalos nei naudos.
  • Pilvo ertmės operacijos: Pilvo ertmę atverti galima kairėje arba dešinėje. Vamzdeliu iš šliužo pašalinamos dujos, šliužas prisiuvamas prie dešiniosios pilvo sienos. Šis metodas patikimiausias, dislokacijos pasikartojimo tikimybė ypatingai maža (jei apskritai tokia yra), o šliužas pritvirtinamas optimalioje pozicijoje kotroliuojant vizualiai. Vis tik pilvo ertmės atvėrimas karvei yra didelė našta, po kuria slypi pilvaplėvės uždegimo ir žaizdos komplikacijų grėsmė. Gyvuliui būtina duoti antibiotikus, o tai reiškia papildomas išlaidas ir ilgesnį laukimą kol bus galima naudoti pieną. Kelias dienas po operacijos rekomenduojama duoti ir vaistų nuo skausmo, nes dėl skaudančios žaizdos karvė gali mažiau ėsti, o tai vėl turėtų neigiamų pasekmių.
  • Endoskopinė operacija: Endoskopiniu būdu stebint procesą į šliužą įvedama metalinė detalė, joje esančiais siūlais šliužas pritvirtinamas prie apatinės pilvo sienos. Priklausomai nuo metodo procedūra gali būti atliekama stovinčiam gyvuliui arba šliužo fiksavimui karvė paverčiama ant nugaros. Pasirinkus tokį metodą pakartotinė šliužo dislokacija yra galima, tačiau jei apskritai pasireiškia, tai paprastai tik kitų laktacijų metu. Jei stovinčiam gyvuliui procedūra atliekama neteisingai, fiksuojant galima pažeisti žarnyną. Endoskopinės šliužo operacijos labai tausoja gyvulį, metalinės dalies įvedimas ir šliužo fiksavimas vyksta visą laiką stebint, intervencija trumpa. Angos į pilvo ertmę labai mažos, antibiotikai ir vaistai nuo skausmo paprastai nereikalingi. Tad procedūra tausoja ne tik gyvulį, bet ir piniginę. O karvę galima melžti toliau.Chirurginio arba endoskopinio šliužo dislokacijos gydymo sėkmės procentas maždaug 90 proc. Šiuo atveju sėkmę lemia ne pasirinktas metodas, o chirurgo patirtis ir sugebėjimai.
  • Geriau profilaktika nei gydymas

    Vietoj sudėtingo šliužo dislokacijos gydymo visada geriau (kai tik įmanoma) užkirsti kelią kuo daugiau atvejų. Čia reikėtų pradėti nuo rizikos faktorių. Svarbiausias jų — šėrimas. Reikia užtikrinti, kad didžiajame prieskrandyje ir šliuže visą laiką būtų pakankamai turinio, ir šis būtų nuolat transportuojamas toliau virškinimo traktu. Kartu su maisto košele virškinimo traktu toliau transportuojamos ir dujos, todėl joms nėra galimybių kauptis šliuže. Pakankamą prieskrandžio ir šliužo užpildymą realizuoti galima skaniu racionu, tačiau dėl mažesnio energijos kiekio racione užtrūkimo periodu tai užtikrinti ne visada paprasta. Prasidėjus laktacijai dėl įsibėgėjančios pieno gamybos energijos poreikis šoka aukštyn. Dėl didelės dalies koncentruotų pašarų tuo pačiu esant nepakankamam kiekiui struktūriškai veikliosios žaliosios ląstelienos racione, gali susidaryti daug trumposios grandinės riebalų rūgščių (SCFA), kurių poveikis nepakankamai sušvelninamas. SCFA slopina prieskrandžio raumenų judesius, dėl to pristabdomas maisto košelės transportavimas ir sudaromos sąlygos kauptis dujoms šliuže.

    Hipokalcemija taip pat slopina muskulatūros judrumą, todėl reikėtų jos išvengti. Šiuo atveju reiktų atkreipti dėmesį ne tik į klinikinius atvejus (atšalusios ausys, svyruojanti eisena ar gulėjimas), bet užkirsti kelią ir subklinikinei parezei.

    Sugedęs, papelijęs ar smėlėtas silosas ne tik neskanus, jo sudėtyje gali būti mikotoksinų ar ligų sukėlėjų (klostridijų). Tokiems pašarams lovyje ne vieta — ne tik dėl to, kad jie paruošia kelią šliužo dislokacijai.

    Viena iš priemonių išvengti šliužo dislokacijos yra RZMetabol veislinis indeksas (žr. skiltį „Teisingas veisimas“).

    Teisingas veisimas: RZMetabol

    Nuo 2019 m. balandžio aktyviai tikslingai veisiama siekant išvengti šliužo dislokacijos į kairę. Sveikatingumo veislinė vertė RZMetabol apima tris svarbiausias medžiagų apykaitos ligas: šliužo dislokacija į kairę sudaro net 40 proc. šio veislės indekso, nes nors liga nėra dažna, tačiau kainuoja daug. O šiai ligai „kelią paruošiančios“ ketozė ir parezė sudaro po 30 proc. indekso vertės. Tokiu būdu įgalinamas visa apimantis požiūris į medžiagų apykaitos susirgimų retinimą ūkyje. 12 RZMetabol balų pažanga reiškia nuo 25 iki 35 proc. mažiau susirgimų medžiagų apykaitos ligomis bandoje.

    Vokietijos veisimo organizacijų bandos vertinimo programos suteikia galimybę pamatyti savo bandos genetinius privalumus ir trūkumus. Dalyvaudamas vertinimo programoje galvijų augintojas gauna vertingą įrankį genominei ūkio vadybai. Tokie trūkumai kaip genetiškai nulemtas polinkis į medžiagų apykaitos ligas gali būti identifikuoti kiekvienam gyvuliui individualiai. Viena vertus atsiranda galimybė intensyviau stebėti ir kontroliuoti pažeidžiamesnius gyvulius, kita vertus šios informacijos pagrindu galima priimti tikslingus sprendimus dėl poravimo.

    Geriau į kairę negu į dešinę

    Šliužo dislokacijos į dešinę priežastys tokios pačios kaip ir į kairę, tačiau laktacijos eigoje ji paprastai pasireiškia kiek vėliau. Šliužo dislokacija į dešinę pasireiškia vėliau dėl mechaninių priežasčių: pripildytas didysis prieskrandis blokuoja kelią išsipūtusiam šliužui į kairę, todėl aukštyn jis slenka dešiniąja kūno puse. Pasislinkęs šliužas dažniausiai būna ties maždaug trimis kertvirčiais kūno aukščio tarp diafragmos ir paskutiniojo šonkaulio. Dislokacija į dešinę gerokai retesnė nei į kairę: tik maždaug 12 – 15% visų atvejų sudaro šliužo dislokacija į dešinę.

    Dislokacija į dešinę ypatinga tuo, kad šliužas ne tik pasislenka aukštyn pilvo ertmėje, bet dar gali ir užsisukti. 76 – 90% šliužo dislokacijos į dešinę yra su šliužo užsisukimu. Dėl šliužo užsisukimo užblokuojami ne tik įėjimas ir išėjimas iš skrandžio, bet ir į šliužą einančios kraujagyslės bei nervai. Tuomet šliužo turinys nebegali keliauti toliau, gyvuliui ima trūkti skysčių, maistinių medžiagų ir elektrolitų. Dėl užblokuotų kraujagyslių šliužas nepakankamai aprūpinamas deguonimi. Ligai užsitęsus ilgiau gali baigtis rimtais pažeidimais ar net organo sienos žūtimi. Šliužui užsisukant „atjungiami“ ir nervai, tad ir jie gali būti pažeisti ir tokiu būdu ilgam sutrikdytas šliužo raumenyno judrumas.

    Šliužo dislokacijos į dešinę eiga dažniausiai labai ūmi: gyvuliai staiga nustoja ėsti, geria santykinai daug, gleivinė išbąla, akys įkrenta. Šliužo dislokacija į dešinę visada yra skubus atvejis! Gydymą pradėjus vėliau nei po 24 valandų, tikimybė išgyti mažesnė nei 50 proc.

  • IŠVADOS

    • Šliužo dislokacija yra santykinai retas pieninių karvių susirgimas. Atsižvelgiant į vienam atvejui tenkančias išlaidas, ekonomiškai prasminga nuosekliai mažinti susirgimų skaičių.

    • Žinomi rizikos faktoriai: šėrimas, tokios ankstesnės ligos kaip parezė ir ketozė, veršingumo stadija ir genetinis polinkis.

    • Endoskopinė operacija yra ypač tausojantis gydymo metodas.

    • Optimizavus ūkio vadybą bei pasitelkus veislinį indeksą RZMetabol, šliužo dislokacijos atvejų galima sumažinti iki minimumo.

  • Autorius – Anna Lena Lindau (Q­mmunity Tierarztpraxis, Hennefer Str. 3, 53819 Neunkirchen­Seelscheid)